Spalvingoji Indijos mozaika aplankant Udaipurą ir Džodpurą

Delis – Udaipuras – Ranakpuras - Džodpuras – Puškaras - Džaipuras – Fatehpur Sikris – Agra – Džansi – Orča – Khadžurahas – Varanasis – Delis

1 diena. Skrydis: Vilnius/Ryga/Varšuva – Europos miestas – Delis.

2 diena. Delis. Atvykimas į tarptautinį Delio oro uostą. Sutvarkę įvažiavimo į šalį formalumus, vykstate į viešbutį poilsiui. Vėliau ekskursija su kvalifikuotu vietos gidu ir profesionaliu kelionės vadovu iš Lietuvos po Delį, kuris vadinamas vartais į įstabųjį didžiosios Indijos pasaulį. Šiandieninis Delis – tai miestas, kuriame dera sena ir nauja. Jo strateginė vieta buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl ko būtent šis miestas vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje, nors ir ne visada buvo Indijos sostinė. Delio, kuriam pamatus padėjo septyni senovės Indijos miestai, likimas buvo labai permainingas - kiekvieną suklestėjimą sekdavo baisus nuosmukis. Istorikų tvirtinimu, ,miestas per savo gyvavimo istoriją buvo šešis kartus sugriautas ir tiek pat kartų atstatytas – jis kaip Feniksas vėl pakildavo iš pelenų. Hinduistai mano, kad būtent Delyje rutuliojosi daugelis įvykių, įamžintų Senojoje epinėje poemoje „Mahabharata“. 17a. sostinę į Delį grąžino ir klestinčiu miestu jį pavertė Mughalų valdovas Šachas Džahanas, tas pats, kuris pastatė garsųjį Tadž Mahalio mauzoliejų Agroje. Tuo metu imperatoriaus garbei Šachdžahanabadu pavadintas miestas, garsėjęs aukšta dvaro kultūra, buvo laikomas didžiausiu pasaulyje. Įspūdinga gynybine siena su akmeniniais vartais apjuostas ir gerai įtvirtintas Delis neabejotinai buvo architektūros šedevras tiek planavimo, tiek ir namų puošybos bei dekoro prasmėmis. Iki šių laikų Senajame Delyje išliko tik gynybinės sienos fragmentas ir nemažai statinių iš Didžiųjų Mughalų epochos. Čia daug rytietiškų turgelių, siauros gatvelės nuo ryto iki vakaro pilnos zujančių žmonių.

Praskleidžiate Delio istorijos metraštį ir leidžiatės į kelionę po viduramžiško žavesio nepraradusį ir senųjų laikų didybę menantį Senąjį Delį. Delis neįsivaizduojamas be Džama Masdžido – didžiausios Indijos mečetės, kurios kieme vienu metu gali melstis apie 25 000 maldininkų. Lankote šį didingą architektūros paminklą. Esant galimybei, už papildomą mokestį užlipsite į minaretą, iš kurio atsiveria stulbinantys vaizdai į Senojo Delio gatvelių labirintą, Džamnos upės pakrantėje stūksantį Raudonąjį fortą, Naujojo Delio statinius.

Toliau per Čandni Čouk (Chandni Chowk) keliaujate neįprasta transporto priemone - *rikša link vieno iš Senojo Delio architektūros šedevro Mughalų imperatoriaus Šacho Džahano rezidencijos -Raudonojo forto komplekso, kuris 2007- aisiais metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Rikša – triratė transporto priemonė - labai populiari Azijoje, o ypač Indijoje. Rikšų, kitaip vadinamų tuk-tuk‘ais yra įvairių rūšių, jos yra pagrindinė trumpų atstumų įveikimo priemonė. Čandni Čoukas – pagrindinė Senojo Delio gatvė, kurios pirmųjų aukštų arkadose šurmuliuoja nesibaigiantys turgūs, vadinama mėnesienos („čandni“) arba sidabro („čandi“), kurio apdirbimu garsėja vietos amatininkai, gatve. Skersinės gatvelės tokios siauros, kad, važiuodami rikša, ištiesę rankas galite pasiekti prekystalius abiejose pusėse. Viskas taip ryšku, kad nuo daugybės spalvų raibsta akys, uoslę kutena sodrūs kvapai, šokiruoja atvirai apnuoginta buitis. Šis vaizdas kiek baugina, tačiau ilgam išlieka atmintyje.

Pats svarbiausias memorialas, kuriame vainikus padeda Indiją lankantys oficialių delegacijų vadovai – Radž Ghatas (Raj Ghat). Tai tautos patriarcho Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi kremacijos vieta. Iš visos šalies čia susirenka žmonės pagerbti didžiųjų Indijos sūnų ir dukters, pašventusių visą savo gyvenimą kovai už nepriklausomybę.

Palikę Senąjį Delį, važiuojate link pačiame Delio centre 1938-aisiais metais vienos turtingiausių Indijos šeimų pastatytos spalvingos, modernios Lakšmės Narajanos (Lakshmi Narayan), dar vadinamos Birla Mandir hinduistinės šventyklos, kurią iškilmingai atidarė pats Mahatma Gandis. Šventykla skirta laimės ir klestėjimo deivei Lakšmei ir dievui Višnui, joje gali lankytis bei melstis skirtingų tikėjimų žmonės.

Tęsiate ekskursiją po Naująjį Delį, kuriame juntama stipri britų kultūros įtaka. Pasidalijimas tarp Senojo ir Naujojo Delio – tai pasidalijimas tarp britų ir Mughalų epochos tradicijų. Naujajame Delyje plačios gatvės jungia tris parkais atskirtus rajonus - prekybinį, gyvenamąjį ir vyriausybinį. Tai šiuolaikiškas miestas, kuriame gausu bankų, restoranų, prabangių viešbučių, prekybos centrų, ambasadų.

Vykstate link Delio simboliu laikomo islamiškosios architektūros šedevro Kutabo minareto (Qutab Minar), aukščiausio bokšto iš akmens Indijoje, kurį 1199 m. kaip Pergalės bokštą pastatė pirmasis musulmoniškas Delio valdovas Kutab ud Din Aibakas mieste įsitvirtinusiam islamui atminti. Pasigėrėję Kutabo minareto ornamentais ir raižiniais, tęsiate ekskursiją po kompleksą, kuriame stovi Geležinė kolona, neįveikta nei rūdžių, nei laiko. Anot legendos, jeigu sunersite rankas už savęs ir apkabinsite koloną, jūsų noras išsipildys...

Keliaudami per Naująjį Delį, apžiūrėsite ambasadų rajoną ir Britų imperijos palikimą – Radžpat (Raipath) - Karališkąjį kelią. Tai vienas iš Naujojo Delio pasididžiavimų. Šiuo keliu kasmet sausio 26d. žygiuoja Respublikos Dienos paradas, o reginiu pasigrožėti susirenka daugybė žiūrovų. Viename kelio gale yra Indijos vartai - 42 m aukščio „Triumfo arka“, pastatyta Indijos karių, žuvusių Pirmajame Pasauliniame kare, atminimui. Arka dar vadinama „visos Indijos karių memorialu“. Kitame – Raštrapati Bavan (Rashtrapati Bhavan) – dabartinė prezidento rezidencija. 1929m. baigti statyti rūmai, puošti didžiuliais variniais kupolais – Mughalų ir vakarietiškos architektūros sintezė. Po ekskursijos vykstate į Delio geležinkelio stotį 12 valandų kelionei traukinio miegamajame plackarto tipo vagone AC3 į Udaipurą.

3 diena. Udaipuras. Atvykimas į Udaipurą, puikųjį Radžastano valstijos miestą. Radžastanas, didžiausia Indijos valstija, vadinamas maharadžų, dykumų, rožių ir tvirtovių kraštu. Pavadinimas Radžastanas reiškia „karalių buveinę“. Šią valstiją viduramžiais sudarė grupė neramių valstybėlių, kurias valdė karinis kastų luomas – radžputai. Kalnų viršūnėse radžputai pastatė įspūdingas tvirtoves, kad apsigintų nuo priešiškų klanų ir galėtų kontroliuoti kupranugarių karavanus, keliaujančius per dykumą Azijos didžiuoju sausumos prekybos keliu. Turtai, sukaupti iš šios prekybos, virto pasakiškais rūmais ir brangenybėmis. Nors dabar Radžastano kraštovaizdį puošiančias dulkėtas viduramžių tvirtoves negailestingai ardo gamtos stichijos – saulė ir vėjas, tai kraštas, alsuojantis nuotykių dvasia, besididžiuojantis praeities žygiais ir turtinga istorija.

Radžastano valstijos perlas Udaipuras dar yra vadinamas Rytų Venecija. Šį nepaprasto grožio romantišką miestą garsina baltos pilys tarsi plaukiančios kalnų viršūnėmis apsuptais melsvais ežerais. Čia švaru ir tvarkinga, nėra įprasto Indijai chaoso, netvarkos ir nešvaros. 2009 – aisiais metais Udaipuras buvo paskelbtas tinkamiausiu keliautojams miestu paverždamas šį titulą iš Tailando sostinės Bankoko.

Udaipuras (išvertus „Saulės patekėjimo miestas“) – ketvirta ir paskutinė radžputų Mevaro kunigaikštystės sostinė. Miestą vakariniame Pičolos ežero krante 1559 metais įkūrė maharanis Udai Singhas II-asis, valdęs 1537 – 1572 metais. 1567-aisiais metais Udaipuras tapo Mevaro sostine, kai ankstesniąją užėmė mughalų imperatoriaus Akbaro kariuomenė. Per ilgą kunigaikštystės istoriją Mevaro maharaniai sugebėjo išlaikyti ištikimybę hinduizmui, atsilaikydami prieš musulmonų antpuolius ir politinius kompromisus. Dabartinis 76-asis maharanis iš radžputų Sesodijos klano yra įpėdinis nepertraukiamai valdžiusios dinastijos, priklausančios pačiai seniausiai Radžastano giminei. Po Udai Singho II-ojo mirties 1572 -aisiais metais maharaniu tapo jo sūnus legendinis herojus Pratapas. Atsisakęs pripažinti imperatorių Akbarą savo siuzerenu, Pratapas stojo į kovą ir ją laimėjo, pergudravęs Akbaro kariauną. Išgarsėjo ir Pratapo žirgas, kuris, srūdamas krauju, išnešė savo šeimininką iš mūšio lauko. Po maharanio Pratapo mirties 1597-aisiais metais Udaipuro valdovai beveik 150 metų buvo didžiųjų mughalų vasalais. Būtent šis laikotarpis – miesto suklestėjimo viršūnė. Buvo statomi rūmai Pičolos ežero salose, garsėjo žymioji Mevaros miniatiūros mokykla.

Ekskursiją po Udaipurą pradedame nuo Miesto rūmų komplekso iš gelsvo smiltainio, jungiančio savyje radžputų ir mughalų architektūros elementus. Tai vieni didžiausių Radžastano rūmų kompleksų užimantys 2 ha teritoriją. Beveik 300 metų nuo 1567-ųjų skirtingi Udaipuro valdovai sukūrė 11 mahalių (rūmų), kurių didžioji dalis dabar atiduota Miesto rūmų muziejui. Į muziejų patenkama per Tripolijos vartus (1715 metai). Virš įėjimo – radžputų Sesodijos klano, kildinančio save iš saulės Dievo dinastijos, simbolis – Saulė žmogaus veidu. Įėję pro vartus, pateksite į vidinį kiemą, kur kadaise buvo rengiamos dramblių kautynės. Kiemo sienos yra papuoštos dramblių ir žirgų atvaizdų freskomis. Ganešo Deori vartai veda į kitą kiemą – Radžja Angan Čouk – iš kur laiptais galima pakilti į Čandra Mahalį („Mėnesienos rūmus“). Toliau laiptai veda link šlaito papėdėje įsikūrusių Bari Mahalio (1669m.) rūmų. Dilkhušalio Mahalio rūmai mena liūdną princesės Krišnos Kumari likimą. Ji čia nusižudė, išgirdusi, kad, su Udaipuru konkuruojantys Džaipuro ir Džodpuro maharadžos, paskelbs karą Mevaro kunigaikštystei, kad laimėtų princesės ranką. Ir apie Moti Mahalio rūmuose gyvenusį maharanį Džavan Singhą iš amžių glūdumos mus pasiekė nelinksma istorija. Mat maharanis buvo pažadėjęs šokėjai pusę savo kunigaikštystės, jeigu ji pereis lynu, ištemptu virš Pičolos ežero. Mergina buvo nuėjusi beveik visą kelią, kai maharanio tarnai nupjovė lyną... Toliau eidami pasieksite Mor Čouką („Povų kiemą“), papuoštą trimis šokančių povų mozaikomis – kiekvienai jų buvo sunaudota po 5000 stiklo gabalėlių. Pietinė Miesto rūmų komplekso dalis susideda iš trijų XIXa. pabaigos – XXa. pradžios pastatų. Šambhu Nivas gyveno maharanio šeima, Fateh Nivas išliko įspūdinga susirinkimų salė, Šiv Nivas – rezidencija garbingiems svečiams (dabar viešbutis).

Į šiaurę nuo Miesto rūmų komplekso 1652 – aisiais metais maharadža Džagat Singhas I-asis pastatė Džagdiš šventyklą, skirtą dievui Višnui. Apžiūrėjus šventyklą, esant galimybei, Jūsų lauks pasiplaukiojimas puikiuoju Pičolos ežeru, apsuptu Aravalio kalnų. Kalnų šaltinių maitinamame Pičolos ežere, kurio plotas 8 km², yra nemažai salų, o dviejose net pastatyti rūmai. Patys didžiausi – Džag Nivas, buvę valdovų vasaros rūmai, dabar viešbutis. 1551 –aisiais metais pastatyti Džag Mandiro rūmai nuo 1623-ųjų metų buvo tapę mughalų princo Khuramo, išvyto savo tėvo imperatoriaus Džahangiro, rezidencija. 1628-aisiais metais, gyvendamas Udaipure, princas Khuramas paveldėjo tėvo sostą. Ir būtent šiuose Džag Mandiro rūmuose Pičolos ežero saloje buvo paskelbta apie naująjį mughalų imperatorių Šachą Džahaną (vėliau pastačiusį garsųjį Tadž Mahalį Agroje). Paplaukioję Pičolos ežeru, aplankysite Sahelion – ki – Bari išvertus „Freilinų (arba mergelių) sodas“. Jį savo žmonai, kuri turėjo 48 freilinas, įsakė įrengti maharanis Sangramas Singhas II. Aplink vėsų vidinį kiemelį išsidėstęs sodas su žavingais fontanais, marmuriniais paviljonais, lotosų baseinais, kadaise buvo puiki poilsio vieta.

Vakare, pasigrožėję ežero Fateh Sagar pakrantėmis, esant galimybei, pakilsite į kalvos viršūnę, kur stovi buvę Sadždžangarh rūmai, kad apžvelgtumėte Udaipuro panoramą, leidžiantis saulei. Grįžimas į miestą. Nakvynė viešbutyje.

4 diena. Udaipuras – Ranakpuras – Džodpuras. Po pusryčių išvyksite link kito garsaus Radžastano valstijos miesto Džodpuro, pakeliui aplankydami Ranakpurą (90km į šiaurę nuo Udaipuro).

Ranakpuras yra garsus savo džainistų šventyklų kompleksu, laikomu didžiausiu Indijoje. Apžiūrėsite pagrindinę nepaprasto grožio Čaturmukha Adinat Mandir šventyklą, pastatytą 1439 –aisiais metais. Šventyklos viduje 29 sales skiria 1444 kolonos, papuoštos unikaliomis skulptūromis. Ne mažiau garsūs ir sienų raižiniai.

Iš Ranakpuro važiuosite link Džodpuro, išsidėsčiusio rytinėje Taro dykumos dalyje. Jį savo vardu pavadino radžputų Rathorų klano radža 1459-aisiais metais perkėlęs čia sostinę. Ši Radžastano sritis dėl sauso klimato ir nepakeliamo vasaros karščio buvo vadinama „Mirties žeme“. Pagrindines pajamas radža gaudavo iš praeinančių dykuma karavanų. Mughalai stengėsi Džodpurą paimti savo įtakon, ir jiems tai pavyko, kai imperatorius Akbaras vedė Udai Singho seserį. Ne kartą buvo bandoma susigrąžinti valdžią, bet mughalų imperatoriai buvo stipresni. Tik po imperatoriaus Aurangzebo mirties 1707-aisiais metais sostą atgavo Adžitas Singhas, sugrįžęs iš 30-ies metų trukusios tremties.

Džodpuras – antras pagal dydį Radžastano miestas po Džaipuro. Jį dar vadina „mėlynuoju miestu“ dėl senamiesčio namų spalvos. Pastatai buvo balinami kalkėmis į jas įdedant vario sulfato (apsaugai nuo termitų ir kitų vabzdžių), kuris ir suteikė melsvą atspalvį. Ilgainiui ši spalva prigijo, ir į vakarus nuo tvirtovės stovi netgi melsva mečetė. Senamiestis yra apjuostas 9,5 km ilgio siena, kurioje 7 vartai ir 101 bastionas. Senamiesčio centre iškyla Mehrangarho tvirtovė. Ant uolos stūksančią Mehrangarho tvirtovę (išvertus „Didingasis fortas“) 1459-aisiais metais pastatė radža Džodha. Kiti valdovai toliau ją statė ir gražino iki pat XIX a. vidurio. Anksčiau citadelę buvo galima pasiekti vingiuotu keliu, besidriekiančiu vakariniu kalvos šlaitu. Reikėjo praeiti septynis vartus, pradedant nuo Fateh ir baigiant Loha vartais, ant kurių išliko maharadžos Man Singho 15-kos žmonų rankų antspaudai. Mirus maharadžai 1843-aisiais metais, jos atliko sati ritualą, susidegindamos laidotuvių lauže. Dabar į tvirtovę patenkama lengviau - per Džai vartus, veikia liftas. Mahrangarho tvirtovė negyvenama, jos gatvelėmis aidi tik turistų žingsniai. Galima nueiti prie Durgos šventyklos pietiniame uolos kyšulyje, iš kur atsiveria pribloškenti senamiesčio panorama. Manoma, kad Rūmų kompleksas buvo pradėtas statyti 1499 -aisiais metais, bet išliko tik nuo XVIIa. statyti rūmai. Gėrėsitės Moti Mahaliu (išvertus „perlų rūmai“), Phul Mahaliu (išvertus „Gėlių rūmai“). Už Suradž vartų buvusiame hareme dabar įsikūręs muziejus. Vienas puikiausių eksponatų - 250 metų senumo tikro šilko palapinė - žygio prieš Delį, trofėjus. Pirmąsias muziejaus sales juosia kiemas, vadinamas Šringar Čouk, kur buvo karūnuojami Džodpuro valdovai. Iki šių dienų yra išlikęs balto marmuro sostas.

Vėliau apžiūrėsite Džasvant Thada – Maharadžos Džasvant Singho II-ojo kapavietę (mauzoliejų), pastatytą 1899-aisiais metais iš beveik persišviečiančio plono marmuro. Maharadža garsėjo pažangių irigacijos metodų diegimu, kas buvo labai aktualu sausrų kamuojamai jo žemei. Nakvynė viešbutyje.

5 diena. Džodpuras - Puškaras. Po pusryčių išvyksite į Puškarą. Tai tylos ir ramybės oazė, apsupta Radžastano dykumų. Puškaras – vienas seniausių ir įdomiausių Radžastano miestų, įsikūręs aplink šventąjį ežerą, yra mėgiamas ne tik piligrimų, bet ir keliautojų iš viso pasaulio. Ypač garsios yra kasmetinės kupranugarių ir kitų galvijų mugės. Tai viena didžiausių galvijų turgaviečių pasaulyje. Didžiausioje ir spalvingiausioje Radžastano šventėje dalyvauja daugiau kaip 200 tūkstančių žmonių ir apie 50 tūkstančių kupranugarių, arklių, karvių ir kitų galvijų. Rengiamos kupranugarių lenktynės, gatvės vaidinimai, dunda būgnai, skamba varpeliai, pardavinėjami išmoningi rankdarbiai. Mažas miestelis virsta kunkuliuojančiu katilu, kuriame savo vietą randa kupranugarių augintojai, gyvūnai, magai, fokusininkai, piligrimai, turistai ir filmų kūrėjai.

Kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos vyksite į ekskursiją po Puškaro miestą. Pasak legendos dievui – kūrėjui Brahmai, ieškančiam tinkamos aukojimo vietos, netyčia iš rankų iškrito lotoso žiedas ir toje vietoje, kur nukrito lapeliai, atsirado trys nedideli ežerai. Prie didžiausio iš jų dievas Brahma ir atliko aukojimo ritualą. Manoma, kad Xa. ten buvo pastatyta pirmoji šventykla, o iki šių dienų išliko XIXa. pastatas. Iš daugiau kaip 500 Puškaro ir jo apylinkių šventyklų, dievo Brahmos šventykla yra garsiausia ir viena iš nedaugelio pasaulyje, skirtų šiai dievybei garbinti. Dauguma šventyklų buvo sugriautos valdant mughalų imperatoriui Aurangzebui (1658 – 1707). Vėliau jos buvo atstatytos ir dabar gausiai lankomos maldininkų. Šventojo Puškaro ežero, pagarbiai vadinamo „Puškaro maharadža“, vandenys nuplauna ne tik piligrimų dulkes, bet ir nuodėmes. Aplink ežerą yra išsidėstę 52 šventieji laiptai – ghatai, pastatyti maždaug prieš 300 metų. Vieni garsiausių - Gau ghatai šiauriniame ežero krante. Jie kartais vadinami svarbiausiais, nes čia nuodėmių atsikratyti ateina Indijos ministrai ir politikai. Nuo šitų ghatų virš ežero buvo išbarstyti Mahatmos Gandžio, Džavaharlalo Neru ir Indiros Gandi pelenai. Patys seniausi, X amžiaus, yra Brahma ghatai, pastatyti toje vietoje, kurią, pasak legendos, aukojimui pasirinko dievas Brahma. Prieš žengdami šventaisiais laiptais, piligrimai pagarbiu atstumu nusiauna batus, čia jiems negalima rūkyti ir fotografuoti. Anksčiau ežere gyveno nemažai krokodilų, kurie retkarčiais sudorodavo vieną kitą neatsargų maldininką. Seni šventikai dar atsimena tuos laikus, kai, ilgomis lazdomis daužydami krokodilų galvas, juos išvaikydavo, kad galėtų įžengti į vandenį ir atlikti apsivalymo ritualą.

Vaikščiodami po miestelį, mėgausitės jo ypatinga atmosfera, bus laiko užsukti ir į suvenyrų bei antikvarines parduotuvėles. Čia jūsų akis patrauks dirbiniai iš emalio, kupranugario odos ir vilnos, spalvingos miniatiūros, brangakmenių, kurių apdirbimu garsėja vietos meistrai, įvairovė, ryškios medinės skulptūrėlės – tai tarsi savotiška Radžastano vizitinė kortelė. Nakvynė viešbutyje.

6 diena. Puškaras – Džaipuras. Po pusryčių išvyksite į Džaipurą – Radžastano valstijos sostinę (~260km). Kelionė neprailgs - pro autobuso langą keičiantis peizažui kaip kaleidoskope stebėsite autentišką Indijos kaimelių ir miestelių gyvenimą. Brandūs vyrai raitytais ūsais dėvi spalvotus turbanus, saulėje spindi moterų auskarai ir neapsakomo grožio sariai. Radžastanas savinasi ir spalvingiausio Indijos regiono vardą.

Paskutiniąją Mughalų imperijos sostinę Džaipurą XVIIIa. įkūrė didysis karys ir astronomas maharadža Savai Džai Singhas II. Visiškai jaunas miestas Indijos masteliais buvo pastatytas pagal griežtai taisyklingą geometrinį planą ir apjuostas 6km ilgio mūro žiedu su 7 vartais iš vietoje kasamo kalkakmenio. Šviesiai plytinė namų fasadų spalva suteikia miestui rožinį atspalvį, simbolizuojantį svetingumą.

Atvykę į „rožinį miestą“, iš visų pusių apsuptą kalvų su fortais ir gynybinėmis sienomis, apsigyvenate viešbutyje ir pradedate pažintį su Džaipuru. Pageidaujantiems pasiūlysime *pasivažinėti rikšomis po senamiestį ir pajusti tikrąjį Indijos žmonių gyvenimą ir buitį iš arti. Esant galimybei, aplankysite spalvingą turgų, kur akys raibsta nuo dirbinių iš aukso ir sidabro, grožio ir gausos. Džaipurą taip pat garsina juvelyrų dirbiniai iš emalio ir brangiųjų akmenų.

Pasitikrinę derybinius įgūdžius, keliausite link vieno didžiausių Azijoje kino teatrų Raj Mandir pasižiūrėti bolivudinio kino filmo. „Kinas Indijoje yra kaip dantų valymas ryte. Tu negali to išvengti“ – sako vienas iš šiuolaikinio indų kino aktorių Šachruchas Chanas. Indijos kultūroje kinas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, jis vienija ir solidarizuoja tautą, yra kelrodė žvaigždė, svajonė, geresnio gyvenimo viltis, bandymas pabėgti nuo skurdžios realybės. Indai myli, garbina, netgi dievina kino žvaigždes, domisi kiekviena jų gyvenimo smulkmena. Ir į kino teatrą indai eina pasipuošę kaip į šventę, gyvai reaguoja į veiksmą ekrane – salėje liejasi ne menkesnės emocijos. Jums, be abejo, didžiausią įspūdį paliks ne pats filmas, o publika, ir jos audringas elgesys. Nakvynė viešbutyje.

7 diena. Džaipuras. Po pusryčių su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliausite į Amber fortą – senąją Radžastano valstijos sostinę, nutolusią nuo Džaipuro 11km. Tai XVIa. hindustrinės ir islamiškosios architektūros kompleksas, išdidžiai stūksantis ant gana aukšto kalno. Amber fortas yra neabejotina turistų Meka, kurią pasieksite jodami išpuoštais drambliais, kaip tikri maharadžos arba važiuosite džipais – taip lengviau įveiksite kelią į tvirtovę. Ir pats fortas, ir vaizdai, atsiveriantys nuo jo, yra tikrai didingi, ir puikiai atspindi maharadžų užmojus. Apžiūrėsite veidrodinę Pergalės salę Šiš Mahal, haremą, mažutę deivės Kali šventyklą, gėrėsitės jų įmantria puošyba ir elegancija. Aplankę maharadžos vasaros rūmus, stovinčius ant ežero kranto, pajudėsite link Džaipuro.

Grįžę į „rožinį miestą“, lankysite Miesto rūmus (City Palace). Rūmų ansamblis – pastatų, kiemų, sodų, ir gatvelių labirintas pačiame Džaipuro centre. Pagrindinis rūmų pastatas septynių aukštų Čandra Mahalis buvo pastatytas XVIIIa. pradžioje. Pats užsakovas maharadža Savai Džai Singhas II domėjosi architektūra ir aktyviai dalyvavo projektuojant ir statant jo rezidenciją. Dabar tai ir maharadžų rezidencija (dalyje rūmų tebegyvena karališkoji šeima – iki šiol labai gerbiama Indijos elito dalis), ir muziejus, kur eksponuojama įspūdinga meno dirbinių kolekcija, reti rankraščiai, turtingas ginklų arsenalas, maharadžų papuošalai, rūbai.

Vėliau lankysite karališkąją observatoriją Jantar Mantar, kurią maharadža Džai Singhas II pradėjo statyti 1728 -aisiais metais. Aistringas domėjimasis astronomija net viršijo jo, kaip kario, narsą. Prieš pradedant šią neeilinę statybą, specialistai buvo siunčiami mokytis į užsienio observatorijas. Dabar ši unikali observatorija yra įrašyta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Pasimokę pažinti laiką iš didžiausio pasaulyje saulės laikrodžio, pajudėsite link Džaipuro simbolio „rožinių“ Vėjų rūmų (Hawa Mahal), kurie pastatyti iš vietoje kasamo kalkakmenio. Vėjų rūmai yra labai grakštūs, jų formos lengvos, subtilios ir neįprastos. Galbūt savo pavadinimą jie gavo dėl architektūrinio sprendimo – rūmai atrodo tarsi kiaurai perpučiami, plonasieniai, stebinantys sudėtingų langų pinučių akmeniniais raižiniais. Jų plokštumos pakreiptos taip, kad iš lauko nieko negalima įžiūrėti. Šalia turgaus gatvės pastatyti Vėjų rūmai buvo skirti kilmingoms moterims matyti viską, kas dedasi gatvėje, o pačioms likti nepastebėtoms.

Vakarą vainikuos nuostabiai apšviesta hinduistinė balto marmuro Birla šventykla, pastatyta 1988 -aisiais metais. Marmurinė ir tarsi permatoma dievo Ganešo skulptūra yra laikoma vienu gražiausių šventyklos kūrinių, įspūdingi ir langų vitražai su mitologinėmis scenomis. Nakvynė viešbutyje.

8 diena. Džaipuras – Fatehpur Sikris – Agra. Po pusryčių kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos išvykstate link Agros, pakeliui aplankydami unikalų islamiškosios architektūros pavyzdį - Fatehpur Sikrio miestą, kurį dykumoje iš rausvo smiltainio 1569 m. pastatė imperatorius Akbaras. Fatehpur Sikris (Pergalės miestas) – 1570 – 1585m. imperatoriaus Akbaro valdymo laikotarpiu buvo Mughalų imperijos sostinė. Nors miestas buvo pastatytas per stebėtinai trumpą laiką, greitai jis buvo apleistas. Dėl vandens stokos gyventojai pasitraukė, palikę nepakartojamą Mughalų imperijos aukso amžiaus miestą, kuris buvo laikomas tikru Indijos Versaliu. Čia stūkso Didžioji mečetė – Mekos mečetės kopija, įspūdingas rūmų kompleksas, iš kurio išsiskiria Panč Mahalis – vienai iš žmonų pastatytas penkiaukštis atviras paviljonas, kurio kiekvienas aukštesnis lygmuo yra mažesnio perimetro, o viršutinis aukštas – vos viena maža grakšti pavėsinė. Apžiūrėję „mirusį miestą“, kelionę tęsite link Agros.

Atvykimas į Agrą. Ankstyviausios užuominos apie Agrą, yra aptiktos hindų epe „Mahabharata“. Jis vadinamas Agrabana – rojaus miestu. Atvykę į Agrą, pasijusite tarsi patekę į viduramžius – siauros, sausakimšos gatvelės dvelkia senove, atrodo, kad laikas čia sustojo. Vakare jūsų lauks indiško maisto gaminimo pamokėlė ir vakarienė indų šeimoje. Net skurdžiai gyvenančios šeimos maisto ruošimui skiria daug dėmesio ir stengiasi kasdien valgyti šviežią maistą. Kai pirmą kartą paragauji nacionalinių indų patiekalų, negali suprasti – karštas patiekalas ar šaltas, nes burnoje nuo prieskonių kyla gaisras. Indija nuo seno laikoma prieskonių šalimi – prieskoniai ne tik gausiai vartojami vietos gyventojų, bet ir eksportuojami. Mokydamiesi gaminti indiškus patiekalus, stengsitės perprasti indų virtuvės paslaptis. Gal iš karto ir nepavyks, bet potyriai bus tikrai įdomūs. Vieningos indiškos virtuvės nėra – maisto gaminimo tradicijos skiriasi kiekviename regione. Dauguma indų yra vegetarai, kai kurie nevalgo žuvies ar kiaušinių, ir pasitenkina tik daržovėmis bei vaisiais. Indai mėgsta specialioje krosnyje kepamus paplotėlius, kvapnias sriubas, įvairių formų ir spalvų saldumynus. Indiškas maistas pirmiausia patraukia žvilgsnį savo spalvingumu, po to kutena uoslę ir gomurį... Skanaus! Nakvynė viešbutyje.

9 diena. Agra. Po pusryčių toliau tęsite pažintį su Agra. Agra klestėjo Mughalų imperijos laikotarpiu ir ilgą laiką buvo sostinė. Mughalai ne tik puikiai valdė savo imperiją, jie sukūrė ir nuostabiausius architektūros šedevrus Agroje ir jos apylinkėse. Pats įspūdingiausias ir didingiausias yra Tadž Mahalis, tapęs Indijos simboliu pasaulyje. Jis yra vienas iš naujai išrinktų septynių pasaulio stebuklų, ir nuo 1983m. saugomas UNESCO. Minios keliautojų plūsta pasižiūrėti, kaip atrodo „ašara ant amžinybės veido“. Taip garsiausią Indijos architektūrinį ansamblį – Tadž Mahalį – pavadino indų rašytojas R.Tagorė.

Tadž Mahalis – nemarus paminklas Meilei, viena romantiškiausių pasaulio vietų. Jis skirtas mylimiausiai Šacho Džahano žmonai Ardžumand Begum, dar žinomai kaip Mumtaz Mahal, mirusiai per gimdymą, atminti. Ansamblio statyba truko daugiau nei 20 metų, statybinė medžiaga (marmuras, brangieji akmenys ir kt.) buvo gabenami iš viso pasaulio. Gedintis imperatorius ant Džamnos upės kranto norėjo pastatyti tobuliausių proporcijų, gražiausią ir didingiausią pastatą. „Tai – musulmoniška kapavietė, bet islamiškuoju monumentu jį pavadinti sunku. Indijos architektūros istorijoje Tadž Mahalis atspindi tą tobulą sintezę tarp daugybės religijų ir kultūrų įtakų, kuri taip būdinga Indijai. Didžiulis balto marmuro mauzoliejus su tobulu musulmonišku „svogūniniu“ kupolu – kolektyvinis daugybės to meto meistrų kūrinys. Jo sienos ir antkapiai inkrustuoti pusbrangiais akmenimis, puošti ažūriniais marmuro raižiniais, išmarginti juodo marmuro raštais – citatomis iš Korano“. (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“) P.S. esant galimybei, po Tadž Mahalio kompleksą, išsidėsčiusį puikiame sode, *pasivažinėsite karieta.

Tęsiate ekskursiją po Agrą. Keliaujate apžiūrėti Agros forto – įspūdingo raudonos spalvos rūmų komplekso, stūksančio mažiau nei 2km nuo Tadž Mahalio tame pačiame Džamnos upės krante (UNESCO pasaulio kultūros paveldas). Didžioji Agros forto dalis buvo pastatyta valdant imperatoriui Akbarui. Čia buvo didžiausias šalies iždas ir pinigų kalykla. Iš panašių Indijos tvirtovių Agros fortas yra geriausiai išlikęs. „Čia išsaugoti visi pagrindiniai Mughalų tvirtovių ir rezidencijų elementai: parkai, viešųjų ir privačių audiencijų salės, privatūs kambariai, haremai, asmeninės mečetės, pirtys, gynybiniai įrengimai. Daugybė pavėsinių, paviljonų. Mughalai – karingų stepių raitelių palikuonys, todėl jų rūmai – tarsi akmenyje sustingusios palapinės. (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“) Gynybinio griovio apsupta citadelė tarnavo kaip rezidencija net trims imperatoriams – Akbarui, Šachui Džahanui ir jo sūnui Aurangzebui. Kiekvienas valdovas savaip puošė ir keitė šiuos rūmus, perstatinėjo pagal naujos epochos dvasią. Apžiūrėsite Perlų mečetę, puikias audiencijų sales, valdovų žmonų apartamentus, Auksinį paviljoną, Šacho Džahano įkalinimo vietą, kur, liūdnai žiūrėdamas į mylimos žmonos mauzoliejų kitame Džamnos upės vingyje, savo dienas baigė Tadž Mahalio statytojas. Jo sūnus, karūnavęsis imperatoriumi Aurangzebu, nuvertęs tėvą nuo sosto, jo nenužudė, tik įkalino, o vėliau palaidojo šalia žmonos. Paskui apžiūrėsite Itmad – Ud – Daulaho kapavietę, dar vieną iš trijų vietų, kurias būtina aplankyti Agroje, vadinamą mažuoju Tadž Mahaliu. Nakvynė viešbutyje.

10 diena. Agra – Džansi – Orča - Khadžurahas. Po pusryčių vyksite į Agros geležinkelio stotį, iš kur traukiniu apie 2,5 valandos keliausite į Džansi. Toliau kelionė bus tęsiama autobusu iki viduramžių miestelio Orčos (Orchha), klestėjusio XVI-XVIIa. valdant Bundelų dinastijai. Sakoma, jog būtent jį savo knygoje „Kelionė aplink Žemę per aštuoniasdešimt dienų“ mini žymus fantastas Žiulis Vernas. Visas miestelis – vien rūmai ir šventyklos, čia neįprastai ramu, akį džiugina puikūs peizažai. Aplankysite ant kalvos stūksančius Orčos rūmus – Džahangir Mahalį ir Radža Mahalį, nuo kurių atsiveria įspūdingi apylinkių vaizdai. Nederėtų praleisti ir žymiosios Radža Ram šventyklos. Orčos aura labai stipri ir įspūdžiai pribloškiantys – tiesiog labai gera aplankyti masinio turizmo dar nenuniokotą Indijos kampelį.

Yra keliautojų, teigiančių jog Orčos rūmai ir šventyklos paliko jiems didesnį įspūdį negu garsusis Tadž Mahalis. Orča (išvertus „Paslėpta vieta“) 1531 – 1738 metais buvusi Bundelų kunigaikštystės sostinė, išsidėsčiusi uolingoje Betvos upės kilpoje. Tvirtovės, rūmų ir šventyklų statybą pradėjo radža Rudra Pratapas, valdęs kunigaikštystę 1501- 1531 m. Po valdovo žūties tigro nasruose miesto statybą tęsė jo įpėdinis radža Bharti Čande. Apskritai, Bundelų dinastijos likimas daugybę metų priklausė nuo jų galingųjų kaimynų – mughalų – geros valios. Santykiai buvo permainingi, geriausiai sekėsi garsiajam, net 22 metus valdžiusiam radžai Bir Singhui Deo. Jis toliau statė rūmus ir šventyklas bei palaikė gerus santykius su imperatoriumi Džahangyru. Vėliau, po radžos žūties, mughalų ir bundelų santykiai atvėso. Prasidėjo Šacho Džahano, Aurangzebo armijų atakos, sukilimai. Ir pagaliau – XVIIIa. bundelai buvo priversti palikti Orčą, o didingieji jų dinastijos monumentai buvo apleisti... Antram gyvenimui rūmus ir šventyklas prikėlė čia plūstantys keliautojų srautai. O Šiš Machalyje (išvertus „veidrodžių rūmai“) – XVIIIa. pastatytoje vietinio radžos kaimo rezidencijoje – 1947 metais buvo pradėtas įrenginėti viešbutis, kuris veikia iki šių dienų.

Orčos rūmai, šventyklos, kapavietės yra netoli vieni kitų, todėl juos lengvai galima apeiti pėsčiomis per keletą valandų. Siūlome neskubėti ir pasimėgauti ypatinga šios vietovės atmosfera ir ramia, kaip Betvos upė, gyvenimo tėkme.

Džahangir Mahalį radža Bir Singhas Deo pastatė Orčą aplankiusio mughalų imperatoriaus Džahangyro garbei. Jis norejo atsidėkoti savo sąjungininkui ir padovanoti nužudyto jo priešo Abdulo Fazlos kardą. Į rūmus užeinama per ceremonijų vartus. Abiejose laiptų pusėse stovi akmeniniai drambliai, straubliuose laikydami varpelius, kurių skambėjimas pranešdavo apie radžos atvykimą.

Radž Mahalio rūmus 1591 metais pastatė Šachas Madhukaras. Apžiūrėsite įspūdingus vidinius kiemelius, erdvius apartamentus, balkonus, bokštelius ir kupolais dengtus paviljonus. Neblogai išsilaikė sienų tapyba – gėrėsitės scenomis iš medžioklės ir dvariškių gyvenimo, šokėjų, muzikantų, fokusininkų, ir net skirtingais pavidalais įsikūnijusio dievo Višnaus atvaizdais.

Įdomi Radž Pravin Mahalio rūmų istorija. Šią nedidelę plytinę dviejų aukštų rezidenciją savo sugulovei 1570 – aisiais metais pastatė radža Indramanis. Nusiųsta kaip dovana imperatoriui Akbarui, talentinga poetė, muzikantė ir šokėja Raji Pravin, jį sužavėjo ir pavergė grožiu bei savo talentais. Po kiek laiko, grįžusi į Orčą, čia nugyveno likusį gyvenimą.

Kitoje Betvos upės pusėje lankysite Radža Ram šventyklą, kurią, pasak legendos, Šachas Madhukaras pastatė kaip rūmus savo žmonai. Legenda byloja, kad šacho žmona iš savo gimtojo miesto atsivežė dievo Ramos skulptūrą ir laikinai pastatė rūmuose, kol bus baigta nauja šventykla. Pasibaigus šventyklos statyboms, norėta čia perkelti skulptūrą, bet niekam jos nepavyko net pajudinti iš vietos. Taip rūmai virto dievo Ramos šventykla – populiaria maldininkų traukos vieta.

Nuo Radža Ram šventyklos per dekoratyvinį mughalų stiliaus sodą Phul Bagh keliukas veda link didelio, apipinto legendomis paviljono. Pasakojama, kad šioje vietoje, surinkęs dvariškius, nusižudė Bir Singho sūnus Hardolas, kad įrodytų savo nekaltumą dėl kaltinimų meilės ryšiais su brolio žmona. Čia, laikydamiesi tradicijų, Hardolo prašyti palaiminimo ateina jaunavedžiai. Akį traukia aukštai virš sodo iškilę bokštai, dar vadinami „vėjo gaudyklėmis“ (juose atvėsdavo įkaitęs oras), kadaise buvę oro kondicionavimo sistemos dalimi greta stūksantiems Palkhi Mahalio rūmams. Palei Betvos upę išsidėstę ir 14 Bundelos valdovų kapaviečių.

Iš šios ramybės ir dvasingumo oazės pajudėsite link Khadžuraho – Indijos erotikos sostinės. Vakare Jūsų laukia įspūdingas reginys šalia Khadžuraho šventyklų *„šviesos ir muzikos šou“. Šou metu pasakojama, kaip ir kodėl erotinės šventyklos iškilo pelkėtoje, kalnų apsuptoje vietovėje, kaip vėliau jos buvo griaunamos musulmonų, kaip dabar jos traukia turistus iš viso pasaulio. Tarp pasakojimų skamba garsiausio Indijos gitaristo, kompozitoriaus Ravi Šankaro muzika, o šventyklos pagal pasakojimo tempą apšviečiamos įvairiaspalviais prožektoriais. Tai sukuria įspūdingą reginį,o šventyklos atrodo dar didingiau... Nakvynė viešbutyje.

11 diena. Khadžurahas – skrydis į Varanasį - Varanasis. Po pusryčių kartu su vietos gidu ir kelionės vadovu iš Lietuvos keliaujate apžiūrėti Khadžuraho šventyklų. Khadžurahas („palmių datulių miestas“), hinduizmo išpažinėjų pastatytas ant akmenuoto plokščiakalnio maždaug 300m aukštyje, X-XIa. valdant Čandelų dinastijai, buvo svarbus ir klestintis miestas. Jis garsėjo daugybe šventyklų ir ypač gausia bei įvairia jų puošyba. Skulptūros ir bareljefai spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu, meile ir erotizmu. Tūkstančiai dievybių, gyvūnų skulptūrų puošia beveik kiekvieną šventyklų lopinėlį, neužstodami statinių architektūrinių linijų. „Khadžuraho skulptūros – tai tikra Indijos mitologijos, meno, estetikos, religijos, filosofijos ir tiesiog to meto gyvenimo enciklopedija“ (D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“). Visos šventyklos statytos iš smiltainio blokų be jokių pagalbinių sujungimo priemaišų – tai reikalavo nepaprasto šlifavimo tikslumo ir didelio meistriškumo. Miestas smukti pradėjo nuo XIIIa., kai Čandelų dinastiją nugalėjo musulmonai. Po daugelio užmaršties ir abejingumo metų XIXa. pradžioje naujam gyvenimui Khadžurahą prikėlė britų kolonistai. Iki mūsų laikų iš 85 šventyklų išliko tik 22. Lankote *vakarinį ir rytinį Khadžuraho šventyklų kompleksus, gėrėdamiesi grakščiomis skulptūromis ir „kamasutros“ traktato įkvėptais erotiniais bareljefais. Pagrindinė Khadžuraho šventykla – Khandarija Mahadeo – Šivos šventykla, jos viduje ant aukšto postamento stovi įspūdingo dydžio lingamas. Svarbiausia laikoma Chaunset Yogini šventykla dedikuota deivei Kali, Čitraguptos šventykla – Saulės dievui Surjai, o viena gražiausių – Lakšmano šventykla – dievui Višnui. „Šventyklų skulptūrų formos yra tiesiog tobulos. Atrodo ims ir sujudės kuri nors figūra. Be galo gražios moterų figūros – išraiškingos ir gyvos, sustingusios įvairiomis grakščiomis pozomis – viena laiko rankoje veidrodį ir gėrisi savo atvaizdu, kita traukia į pėdą įsmigusį spyglį...“(D.Mickevičienė „Visos mano Indijos“). Khadžuraho šventyklų kompleksu reikia išmokti grožėtis ir pasisemti įkvėpimo...

Po ekskursijos pervežimas į oro uostą. Skrydis į Varanasį, kur pasitiks vietos gidas ir palydės į viešbutį.(nesant galimybės skristi, iš Khadžuraho į Varanasį važiuojama autobusu).

Varanasis, vienas seniausių pasaulio miestų, dar vadinamas Benares arba Kašiu, neabejotinai yra stipriausia ir giliausią emocinį poveikį turinti Indijos vieta. Šventasis miestas – Indijos kultūros ir religijos lopšys, vienas pagrindinių hinduistų ir budistų piligrimų centrų. Varanasyje yra keli tūkstančiai skirtingu laiku pastatytų šventyklų, atspindinčių skirtingas kultūras ir tradicijas. Be didžiųjų šventyklų beveik kiekvienoje gatvių sankirtoje gali pamatyti mažą, kasdienėms maldoms skirtą šventyklėlę – skambaliukų, būgnelių garsai ir mantrų giedojimas sklinda iš netikėčiausių vietų, nuolat aukojamos aukos dievybėms. Indai mano, kad Varanasyje vienu iš savo žmogiškųjų įsikūnijimų gyveno dievas Šyva – asketizmo, kūrybos ir destrukcijos dievas. Varanasyje jam skirta daugelis šventyklų ir relikvijų, čia jis – labiausiai gerbiama hinduistų dievybė. Čia teka Ganga – indai šią upę vadina savo motina, laiko ją šventa apsivalymo deive Ganga, kurios vandenys teka per Šivos plaukų garbanas ir turi galią nuplauti nuodėmes. Išsimaudyti šventuose Gangos vandenyse ir apsivalyti nuo nuodėmių - kiekvieno piligrimo svajonė, vienas svarbiausių veiksmų gyvenime, todėl kasmet tūkstančiai maldininkų atvyksta į Varanasį pasisemti iš Gangos švento vandens ir atlikti apsiplovimo apeigų. Ganga kiekvienam indui yra daugiau negu upė, negu gėlas vanduo. Jis - gyvybės vanduo indo kūnui ir sielai, laiptai, vedantys į dangaus karalystę. „Jeigu nors vienas žmogaus kaulas palies Gangos vandenį, tas žmogus pašlovintas atsidurs danguje“, - sakoma senovės indų epinėje poemoje „Mahabharatoje“. Varanasyje, viename švenčiausių hindų vietų, dievo Šivos mieste, mirti trokšta milijonai indų, nes tikima, kad čia siela, apsivaliusi nuo nuodėmių, ištrūksta iš mirties ir atgimimo ciklo ir patenka tiesiai į dangų. Akmeniniai šventyklų laiptai, vadinami ghatais, nusileidžia iki pat vandens. Būtent nuo jų maldininkai lipa atlikti apsiplovimo apeigų. Kremavimo ghatuose Manikarnika ir Harishchandra laidotuvių laužai dega dieną ir naktį. O šventoji Ganga priglaudžia mirusiųjų pelenus... Šioje upėje indai ne tik atlieka apeigines ceremonijas, jie maudosi joje, skalbia drabužius, vandenį naudoja maisto ruošimui.

Vakare, jau sutemus, esant galimybei, stebėsite mistišką aarti ceremoniją, skirtą šventosios Gangos upės pasveikinimui. Skamba varpeliai, mušami būgnai, sklinda švelni melodija – giesmės Gangai, šventikai mojuoja žvakidėmis ir fakelais, nosį kutena ritualinių dūmų kvapas. Nuo kranto ir iš valčių žmonės ima leisti į vandenį aukų krepšelius su ugnelėmis – horizontas sušvinta tūkstančiais žiburėlių, - reginys jaudina ir hipnotizuoja, iš šventosios upės sklinda savita užburianti energija. Po ceremonijos grįžtate į viešbutį. Nakvynė viešbutyje.

12 diena. Varanasis. Anksti ryte skubėsite prie Gangos ir saulę pasitiksite plaukdami valtimis šventąja upe. Pirmiesiems saulės spinduliams nuauksinus Gangos vandenis, stebėsite Gangos garbinimo ir apsiplovimo ceremoniją – potyriai ypatingi, sukrečiantys ir nepamirštami. „Kaip Saulė pakyla dienos pradžioje išsklaidydama nakties tamsą, taip žmogus, nusimaudęs Gangoje, švyti savo didybe, nusiplovęs visas nuodėmes“. Mahabharata, 13 knyga: Anusasana Parva.

„Ties Varanasiu Ganga plati, rami galinga. Būriai maldininkų meta upės gelmėn gėles, maudo kūdikius, patys brenda su rūbais ir apsinuoginę. Vieni meldžiasi, kiti gieda senovines giesmes, treti nebylūs, lyg sustingę medituoja, dar kiti pila ant savęs, geria iš saujos žalsvą vandenį, brenda į upę, maudosi. Ankstyvą rytą tekant saulei tu pasijunti tarsi ateivis iš kitos planetos. Netekęs žado iš valties stebi visą šį fantastinį reginį. O pro akis slenka miestas vis tolyn – kaip ir liepsnojantys laužai, kuriuose deginami mirusieji. Žmonės paverčiami pelenais, padedama sielai išsilaisvinti iš žemės gniaužtų.“(J.Nekrašas „Kelionių magija“ 2001‘7).

Saulėtekis yra ypatingiausias dienos momentas, kai spalvų žaismėje nesimato šiukšlių ir upės nešvara nebado akių – tarsi užhipnotizuotas klausaisi ritmingai daužomų skalbinių, varpelių ir mantrų garsų...

Atplaukę keliaujate pėsčiomis tolyn nuo upės siauromis gatvelėmis iki Auksinės šventyklos, taip vadinamos dėl jos paauksuoto kupolo. Ši Šivai skirta šventykla buvo atstatyta 1776m. Mughalų imperatoriui Aurangzebui sugriovus pirmąją. Praėjus pusei amžiaus šventyklos kupolas buvo pagrąžintas sunaudojus apie 800 kg aukso. Ne hinduistams įeiti į šventyklą draudžiama, iš išorės ją galima apžiūrėti iš kitoje gatvės pusėje esančio namo.

Po rytinės ekskursijos grįšite į viešbutį pusryčiauti. Po pusryčių tęsite pažintį su svarbiausiomis ir gražiausiomis Varanasio šventyklomis. Durgos šventykla dėl ten gyvenančių beždžionių praminta Beždžionių šventykla. Netoli jos yra Tulsi Manaso šventykla – 1964m. pastatytas modernus marmurinis pastatas. Taip pat lankysite Almagir mečetę ir Bharat Mata (Indijos motinos) šventyklą, kurioje yra didžiulis marmurinis reljefinis Indijos žemėlapis.

Varanasis garsėja ne tik šventyklomis, bet ir mokymo centrais. Čia veikia trys svarbūs Indijos universitetai ir Tibeto studijų centras. Benareso Hindų universitetas – svarbus Indijos šokio, muzikos, sanskrito ir filosofijos studijų centras. Varanasyje nuolat vyksta gausybė indiškos muzikos koncertų, veikia daug gerų jogos centrų, kuriuos taip mėgsta vakariečiai, tikėdamiesi čia išmokti medituoti ir rasti dvasios ramybę.

Apžiūrėję Varanasį, keliaujate į Sarnathą, esantį 10 km už Varanasio. Tai budistams svarbi legendinė vietovė, kuri išlaikė savo didžios praeities įrodymą – čia, Sarnathe, Elnių parke, Buda savo pasekėjams sakė pirmąjį pamokslą apie budizmo principus – susilaikymą bei teisingą gyvenimą, kaip kelią į nirvaną. Čia Buda įkūrė ir pirmąją budistų bendruomenę. Šiandien čia pustrečio tūkstančio metų senumo paminklai „draugauja“ su naujomis budistinių valstybių bendruomenių įkurtomis šventyklomis – Kinijos, Tailando, Japonijos. Apžiūrite gigantišką Dhameko stupą, pagrindinės Sarnatho šventyklos Mulgandha Kuti griuvėsius, menančius didžiojo imperatoriaus Ašokos laikus, vienuolyno liekanas. Vertas dėmesio Sarnatho muziejus – pačioje garbingiausioje vietoje puikuojasi Ašokos kolonos kapitelis su keturiais liūtais, kuris tapo šiuolaikinės Indijos Respublikos herbu. Sarnathe pasijausite patekę į visai kitokią, negu Indijos chaosas, erdvę. Tvarka, budistų vienuolių ramybė ir susikaupimas. Nakvynė viešbutyje.

13 diena. Varanasis. Skrydis į Delį. Iki skrydžio į Delį, po pusryčių dar turėsite laisvo laiko Varanasyje. Ajurvedinis masažas, turgaus šurmulys, šilko parduotuvėlės – gera proga dar kartą pasitikrinti savo derybinius įgūdžius. Varanasio sariai garsėja visoje šalyje, per ilgus šimtmečius miestas tapo Indijos šilko sostine - iki šiol tamsiuose cechuose sukuriami rankų darbo šedevrai.

Sarių parduotuvėlės mums, europiečiams, nepratusiems prie spalvų margumyno, palieka pribloškiamą įspūdį. Malonus pardavėjas išvynios daugybę rietimų, rodys, kaip medžiaga gražiai krinta klostėmis, ir, aišku, įkalbinės pirkti. Nors Vakarų pasaulio mados korifėjai pranašavo sario, kaip nepraktiško drabužio, išnykimą, saris ir toliau gyvena savo spalvingą gyvenimą – pats taikosi prie mados keisdamas raštus, spalvas, medžiagas. Indijos moterys vis dar neatsisako sario, o kartais netgi dėvi prie aukštakulnių batelių. Mergaitės nuo mažumės mokomos palaidinės ir sario spalvų derinimo – joms labai reikšminga ta diena, kai pirmą kartą apsivelka sarį. Saris, ne tik paprastas drabužis, tai ir tradicija, gyvenimo būdas, moters asmenybės saviraiška. Apie sarį yra sukurta daug legendų. Viena jų byloja, kad saris gimė įsimylėjusio audėjo staklėse, kai, svajodamas apie mylimą moterį, jis išaudė daug metrų audinio. Sario audinys, spalva, ornamentika labai daug gali pasakyti apie moterį. Ypač spalva labai svarbi indų kultūroje. Našlės turi nešioti baltą be jokių papuošalų sarį. Vestuvinis saris dažniausiai būna iš raudonos spalvos audinio išsiuvinėto auksu. Mėlyna spalva rengiasi moterys iš žemiausių kastų. Moteris, pagimdžiusi vaiką, septynias dienas nešioja geltonos spalvos sarį. Kiekviena moteris sukuria savitą stilių pasirinkdama audinius, spalvas, drapiruotes.

Atsisveikinę su amžinuoju miestu Varanasiu, vyksite į oro uostą skrydžiui į Delį. Atskridę būsite nuvežti į viešbutį. Kelionės įspūdžius aptarsite per atsisveikinimo vakarienę restorane (užsakoma turistų pageidavimu už papildomą mokestį). Nakvynė viešbutyje.

14 diena. Skrydis: Delis - Europos miestas – Vilnius/Ryga/Varšuva. Po pusryčių išsiregistravimas iš viešbučio. Pervežimas į Delio tarptautinį oro uostą. Skrydis iš Delio į Europą. Grįžimas į Lietuvą.

Kelionės datos ir kainos teirautis kelionių agentūroje

Į kelionės kainą įskaičiuota

• Kelionė patogiu autobusu su vėdinimo sistema pagal programą.
• 11 nakvynių 3*viešbučiuose su pusryčiais (esant ankstyvam išvykimui gali būti pateikiamas pusryčių paketas. Kai kurie viešbučiai bus Heritage tipo – priklausantys karališkajai maharadžų šeimai).
• 1 nakvynė traukinio miegamajame plackarto tipo vagone AC3 Delis – Udaipuras.
• Traukinio bilietai:
  • Delis – Udaipuras,
  • Agra – Džansi.
• Vietinių skrydžių bilietai su oro uostų mokesčiais:
  • Khadžurahas – Varanasis,
  • Varanasis – Delis.
• Ekskursinė – pramoginė programa (pagal aprašą).
• Bilietai į lankomus objektus.
• Jojimas drambliais arba užvažiavimas džipais į Amber fortą.
• Bilietas į kino filmą Džaipuro kinoteatre Raj mandir.
• Maisto gaminimo pamokėlė indų šeimoje ir vakarienė Agroje.
• Jogos pamoka Varanasyje.
• Vakarinė aarti ceremonija ir rytinis plaukimas Gangos upe Varanasyje.
• Vietinių angliškai arba rusiškai kalbančių gidų paslaugos.
• Profesionalaus kelionės vadovo iš Lietuvos paslaugos.
• Kelionės dokumentų sutvarkymas.

P.S. nesant galimybės skristi, iš Khadžuraho į Varanasį vykstama autobusu.

Į kelionės kainą neįskaičiuota

• Tarptautinių skrydžių bilietai su oro uostų mokesčiais – (priklauso nuo sezono, oro linijų bendrovės, bilieto išrašymo datos etc.).
• Indijos viza  (tvarkoma apie 2-3 savaites).
• Programoje (*) pažymėtos papildomos pramogos (pagal keliautojų pageidavimą pasirinktinai): pasivažinėjimas rikšomis Delyje, Džaipure, Agroje (~3-5 USD) vienas kartas; pasivažinėjimas karieta Tadž Mahalio komplekse (~ 1,5-2 USD); viso kūno ajurvedinis masažas (~ 30 USD).
• Medicininių išlaidų draudimas užsienyje (privalomas), nelaimingų atsitikimų, bagažo ir neįvykusios kelionės draudimas (pagal pageidavimą).
• Asmeninės išlaidos, arbatpinigiai vietiniams gidams ir vairuotojams, gėrimai, kitos nepaminėtos išlaidos.

P.S. už leidimą fotografuoti ir filmuoti tam tikrose objektuose mokama papildomai.

Papildoma informacija

Kelionės programa, objektų lankymo tvarka, siūlomų eksursijų kainos, mokamų objektų skaičius ir kainos gali keistis.

Keičiantis lėktuvo bilietų ir paslaugų kainoms bei valiutų kursui, kelionės kaina ir data gali keistis! Lėktuvo bilietai negrąžinami ir nekeičiami, pinigai už juos negrąžinami.

SVARBI INFORMACIJA

• Pageidaujantys gali užsisakyti nakvynes aukštesnės klasės viešbučiuose:
• Priemoka 1 asmeniui 2-čiame kambaryje už 11 nakvynių su pusryčiais (išskyrus viešbutį Rantambore):
• - 4* viešbučiuose (kaina tikslinama),
• - 5*viešbučiuose (kaina tikslinama).
• Pageidaujantys gali užsisakyti vakarienes (kaina tikslinama po užklausimo).
• Viza: Reikalinga ir turi būti įsigyta prieš išvykimą iš Lietuvos.
• Vizos gavimui reikalingi dokumentai:
• * pasas, galiojantis ne mažiau kaip 12 mėn. po kelionės pabaigos.
• * 1 spalvota nuotrauka Indijos vizai gauti.

KELIONĖS PRATĘSIMAS (derinama ir užsakoma Lietuvoje)

• Skrydis į Keralos kurortą Kovalamą prie Arabijos jūros (poilsis ir ajurvedinė terapija).
• Skrydis į Andamanų salas. Poilsis ir nardymas. Andamanų jūroje yra vienos geriausių nardymo vietų pasaulyje. Čia yra turtingiausia koralinių rifų ekosistema pasaulyje.
• Skrydis į Goa. Poilsis Goa kurortinėje zonoje.
• Skrydis į Maldyvus. Poilsis pasirinktame viešbutyje – saloje.
• Skrydis į Šri Lanką. Poilsis pasirinktame kurorte.