Negyvoji jūra - amžinasis jaunystės šaltinis          

            Nuo senų laikų Negyvoji jūra buvo grožio ir sveikatos šaltinis. Arabai ją vadino „gėrybių jūra“, o kartais ir „smirdinčiu ežeru“. Ir tik ten nuvykus galima suprasti kodėl. Tam tikrą savotišką kvapą išskiria sieros ir mineralų junginiai. Senovėje prie Negyvosios jūros apsistodavo daug žymių istorinių asmenybių: karalius Dovydas, karalius Erodas, Jėzus Kristus, Šv. Jonas Krikštytojas. Netgi Egipto karalienė Kleopatra čia turėjo gamyklas, kurios gamino kosmetiką ir vaistus. Arabai į Egiptą tiekdavo tam tikrą medžiagą, vadintą „bitumu“, kuri buvo naudojama faraonų mumifikacijai. Šiandien Negyvąją jūrą supa daug sveikatingumo centrų, kuriuose gydomas ne tik kūnas, bet ir siela.
            Hebrajai Negyvąją jūrą vadino „sūriąja jūra“ (Jam Hamelach), o vienas iš arabiškų jos vardų yra Loto jūra (Bahr Lut). Kaip byloja Biblija, Lotas – žydų protėvio Abraomo sūnėnas, vienintelis doras Sodomos gyventojas. Jahvei nutarus sunaikinti nuodėmingąjį miestą, angelai išvedė iš jo Lotą ir jo šeimą. Tačiau žmona, nepaisydama įspėjimo, atsigręžė į degantį miestą ir pavirto druskos stulpu. Sakoma, kad tada ir atsirado Negyvoji jūra.
            Negyvoji jūra – 60 km ilgio ir 17 km pločio žemyninis ežeras, esantis 400 m žemiau jūros lygio, besidriekiantis žemutinėje Jordanijos slėnio dalyje palei Judėjų kalnus vakaruose ir Moabo kalnus rytuose. Tai yra pats žemiausias natūraliai susiformavęs žemės taškas pasaulyje. Negyvoji jūra – sūriausias vandens telkinys pasaulyje, į kurią įteka Jordanijos upė šiaurinėje dalyje ir keli šaltiniai iš rytų bei vakarų.
            Kadangi ežeras neturi ištakų, didelį vandens kiekį jis išgarina į sausą ir karštą dykumų orą. Dėl šios priežasties formuojasi dideli kiekiai druskų ir mineralų, kurie sudaro unikalius cheminius junginius, kuriuose itin gausu magnio chlorido druskų, natrio, kalio, kalcio, bromo ir daug kitų. Negyvoji jūra, plaudama krantus savo sūriu vandeniu, krante palieka daug mineralų ir cheminių medžiagų, kurios įsigerdamos į dirvožemį sudaro juodą ir minkštą masę juodąjį gydomąjį purvą.
            Negyvosios jūros unikalumas buvo žinomas jau senovėje. Tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur idealios sąlygos, reikalingos gydymo ir grožio procedūroms: savitas saulės spinduliavimas ir klimato sąlygos, prisodrintas deguonies oras, stipriai mineralizuota sūri jūra, termomineraliniai šaltiniai, gydomasis purvas. Senovėje Negyvosios jūros vanduo ir druska buvo importuojami į Italiją romėnų didikams. Išgaunama medžiaga, vadinta „asfaltu“, –tai tam tikra bituminė masė, kylanti iš jūros gilumos į paviršių. Ji naudojama medicinoje ir pramonėje. Krantuose augantys augalai, ypač balzaminiai medžiai, yra ypač vertingi kosmetikos, parfumerijos ir medicinos pramonėje. Šių žaliavų vertė ekonomiškai buvo tokia svarbi, kad dėl šios teritorijos vyko ne vienas karas. Istoriniai šaltiniai teigia, kad karalius Saliamonas Negyvosios jūros druskos ir dumblo veždavęs Sabos karalienei, o didysis Romos karvedys Markas Antonijus Negyvosios jūros gėrybių pristatydavęs Egipto karalienei gražuolei Kleopatrai.
          Šiandien Negyvosios jūros kurortas – ideali vieta turizmui. Čia gausu sveikatingumo, reabilitacijos, rekreacinių ir grožio paslaugas teikiančių centrų. Visus metus lepinantis oras, klestintys sveikatingumo ir grožio centrai, unikali gamta, turtingas istorinis palikimas pritraukia tūkstančius poilsiautojų iš viso pasaulio. Modernūs viešbučiai ir sveikatingumo centrai, supantys Negyvąją jūrą, siūlo galimybę mėgautis gyvenimu, gydantis ar tobulinti savo kūną.

Svarbiausi faktai, dėl kurių Negyvoji jūra yra unikali vieta:

• žemiausia įduba pasaulyje, kuri yra 400 m žemiau jūros lygio;
• 330 dienų per metus šviečianti saulė pasiekia besideginančiuosius per daugybę atmosferinių filtrų, todėl galimybė nudegti saulėje sumažėja iki minimumo; 
• ypač sausas ir tyras, neužterštas, be jokių dulkių ir žiedadulkių oras puikiai išvalo kvėpavimo takus ir yra puikus saulės radiacijos filtras;
• Negyvoji jūra pasaulyje yra vienintelis ežeras, kuriame neįmanoma nuskęsti. Dėl ypač didelės druskų koncentracijos žmogaus kūnas tiesiog plūduriuoja vandens paviršiuje. Didelė įvairovė mineralinių šaltinių naudojama kosmetiniam ir terapiniam gydymui bei garsiajai Negyvosios jūros kosmetikai gaminti; 
• gydomąjį poveikį turinčio purvo procedūros gerina kraujo cirkuliaciją, atpalaiduoja raumenis ir smegenis, stangrina ir atgaivina odą, gydo įvairias sąnarių ligas.

Lankytinos vietos:

Judėjos dykuma. Tai ypatinga dykuma, niekur kitur tokios nėra. Jai būdingi tipiški dykumos požymiai, ją visą galima apžiūrėti vos per 1 dieną. Atvykę pasijusite tarsi kitoje planetoje, kur saulė, oras, vanduo, augalai yra visiškai kitokie nei bet kur kitur. Šalia Judėjos dykumos į Negyvąją jūrą per kanjonus ir upių vagas įteka keli natūralaus gėlo vandens šaltiniai. Šie kanjonai traukia daug kalnų dviračių sporto entuziastų.

Ein Gedi gamtos draustinis. Šiame uolėtame ir smėlėtame pasaulyje yra oazė, vadinama Ein Gedi gamtos draustiniu. Jis garsus vandens kriokliais, krištoliniais ežerais. Kai žiemą lyja, Judėjų kalnuose susidaro kalnų upės, sunešančios dideles vandens mases. Taip susikuria vienadienės kalnų upės, kurios čiurlena žemyn kalnais ir krenta kriokliais į kanjonus. Jos žaibiškai performuoja vietinį kraštovaizdį ir dingsta per vieną naktį.

Mar Saba vienuolynas. Įspūdingo grožio vienuolynas dykumoje buvo pastatytas VI m. e. a. Nahal Kidrono tarpeklyje. Tai vienas iš seniausių vienuolynų pasaulyje. Šiuo metu jame gyvena graikų ortodoksų vienuoliai.

Masados tvirtovė. Ant kalno viršūnės pastatyta tvirtovė yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šią tvirtovę išgarsino mūšis, kuriame saujelė hebrajų bandė atsilaikyti prieš tūkstantinę romėnų armiją ir galiausiai nusprendė geriau atimti sau gyvybes nei tapti romėnų vergais.

Karaliaus Erodo šiauriniai rūmai. Tai garsaus karaliaus Erodo rūmų, kurie buvo pastatyti kaip prieglobstis jo šeimai, liekanos. Juose buvo įkurti pirmieji pasaulyje sveikatingumo centrai.

Kumrano uolos. Vos prieš šešiasdešimt metų beduinų berniukas, išvargęs nuo ilgų pradingusios ožkos paieškų, netikėtai aptiko olą, kurioje aukščiau nei jis galėjo pasiekti matėsi nedidelė anga. Pamanęs, kad ožka gali būti ten, jis į angą įmetė akmenį. Tuomet vietoj ožkos bliovimo pasigirdo dūžtančio molinio indo garsas. Užsiropštęs ant uolos ir patekęs į olos vidų, vaikas pamatė nemažai molinių indų, kuriuose aptiko daug odinių ritinių. Tai vienas žymiausių lobių istorijoje, laikomas svarbiausiu XX a. archeologijos radiniu. Šie rankraščiai – tai seniausias hebrajų Biblijos tekstas, užrašytas ne vėliau kaip I m. e. a. Manoma, kad juos rašė žydų asketų bendruomenė. Biblijos tekstai sudaro maždaug trečdalį visų Kumrano rankraščių.