Indija

Maharadžos, brahmanai... Reikia nuvykti į Indiją, kad suprastum, kad tai – ne pasakų herojai. Kelionė po Indiją – kelionė laike.

Indija – daugianacionalinė šalis, kuri per visą savo istoriją sutiko ne vieną perėjūnų ir užkariautojų bangą. Kai kurie jų apsistojo indų žemėje ir susiliejo su vietos gyventojais – dėl to Indijoje gimė daugybė kultūrų. Tai nepaprasta šalis, joje yra visko – ir purvo, ir šviesos, ir fanatizmo tamsos.

Indijos sostinė Delis 500 metų eigoje buvo vienos kitą keičiančių imperijų – Delio sultonato, Didžiųjų Mogolų ir kitų – sostinė. 1803 m. Delis buvo užgrobtas anglų Ost-Indijos kompanijos.

Delis – ne vienas, o du skirtingi miestai: Senasis Delis kupinas rytietiškos egzotikos, o Naujasis Delis yra šiuolaikiškas miestas, apstatytas bankų, viešbučių, prekybinių centrų, kompanijų atstovybių. Senojo Delio širdimi laikomas Raudonasis Fortas – Didžiųjų Mogolų dinastijos, valdžiusios šalį apie 300 metų, sustiprinta valdovų rezidencija. Delis ne visada buvo Indijos sostinė, bet visada vaidino svarbiausią vaidmenį šalies istorijoje.

Agra ilgą laiką buvo Didžiųjų Mogolų imperijos sostine. Dabar – tai senas, gražus miestas, į kurį atvyksta turistai iš viso pasaulio pasižiūrėti, kaip atrodo „ašara ant amžinybės veido”. Taip garsiausią Indijoje architektūrinį ansamblį – Tadž Mahalą – pavadino indų rašytojas R.Tagorė. Tadž Mahalas – paminklas Meilei; tai mogolų valdovo Džakano žmonos mauzoliejus. Iš toli mauzoliejus atrodo baltas, tačiau iš tikrųjų jo balto marmuro sienos yra išpuoštos mozaikomis iš brangių ir pusbrangių akmenų. Tadž Mahalo proporcijos yra tobulos.

Indijos amžiaus masteliais Džaipuras yra visiškai jaunas miestas, kuris statėsi XVIII amžiuje. Beveik visas miestas pastatytas iš vietoje kasamo kalkakmenio. Šviesiai plytinė namų fasadų spalva miestui suteikia rožinį atspalvį. Rožinė spalva Indijoje reiškia svetingumą. Pačiame miesto centre – didžiulė observatorija, priklausanti maharadžos rūmų kompleksui. Čia yra didžiausias pasaulyje Saulės laikrodis.

Europiečiai Indiją nuo seno laikė prieskonių šalimi, pasaulinėje rinkoje šiandien ji – stambiausia prieskonių tiekėja. Šalies viduje prieskoniai irgi yra paklausi prekė. Net džiunglės Indijoje kartais kvepia kaip konditerijos fabrikas – reiškia čia auga cinamono medžiai, kvepiantys lyg tortai. Kai pirmą kartą paragauji nacionalinių indų patiekalų, negalima suprasti – karštas patiekalas ar šaltas. Burnoje nuo prieskonių kyla gaisras.

Apie betelį visi žino iš R.Kiplingo knygų. Betelis – tai kramtomoji „guma”, daroma iš betelio palmės lapų, gesintų kalkių ir prieskonių – muskato riešuto, šafrano, kardamono. Pakramčius betelio, sako, žmogus lengvai apsvaigsta kaip ir nuo alkoholio.

Turizmo istorija Goa kurorte prasidėjo XX amžiaus 70-ųjų metų viduryje, kada į šią Indijos valstiją iš viso pasaulio ėmė plaukti to laikmečio „auksinio“ jaunimo atstovai – hipiai, suvilioti indiškosios kultūros ir švelnaus Goa klimato. Nors juos pavadinti turistais tiesiogine šio žodžio reikšme būtų netikslu. Dažnai į Indiją jie patraukdavo iš Europos pėstute per Iraną, Afganistaną, Pakistaną, neturėdami nei pinigų, nei žemėlapių, naudodamiesi pakeleivingu transportu ir eikvodami kelionei mėnesį ir daugiau laiko. Jie rinkdavosi draugėn, klausydavosi muzikos, šokdavo, maudydavosi. Kai kurie jų apsistodavo Goa gyventi, pasistatydami bungalą iš palmės lapų ir bambuko. Sužavėti įvairių rytietiškų kultų, joga, jie metų metais neapleisdavo Goa pakrančių. Kai kurie hipiai, pasilikę Goa, net nusipelnė „baba“ titulo, kas reiškia „apsišvietęs“ - tai žmogus, kuris dvasiškai tobulėdamas, pasiekė aukštų rezultatų savęs ir pasaulio pažinime.

Geriausia ilsėtis Goa nuo spalio iki kovo mėnesio. Kitu metų laiku čia lyja, stipriai pakyla oro drėgmė, vanduo jūroje tampa geltonas nuo smėlio ir dumblo, atnešamo nutekamųjų vandenų. Turistinis sezonas Goa apmiršta, tada ir patys Goa gyventojai dažnai išvyksta į Indijos šiaurę.

Šiandien Goa – tai dešimtys kaimų Arabų jūros pakrantėje. Čia net sklando juokais sakomas posakis: „Goa – tai ne sala“. Iš tikrųjų, Goa yra ne sala, o Indijos valstija, nors ir labai maža. Sąlyginai ji daloma į šiaurinę ir pietinę. Jei pietinė Goa garsi savo prabangiais viešbučiais ir restoranais, tai šiaurinė – „laukinio“ turisto pasaulis su nebrangiais svečių namais, kavinėmis ir kempingais. Būtent dėlto šiaurinę Goa labiau mėgsta jaunimas.